- vienuolikas
- 1 vienúolikas num. card. su gen. (1) žr. vienuolika: Buvo koks vienúolikas žmonių LD326(Kbr). Paskučiausiai, kada vienuolikas [apaštalų] pas stalą sėdėjo, pasirodė jis (Jėzus) ir barė jų netikėjimą BBMr16,14. Po tam teipajag aniems vienuolikams drauge sėdintiemus pasirodė BtMr16,14.
Dictionary of the Lithuanian Language.